Dirbtinis intelektas (DI) vis plačiau įsitvirtina mūsų kasdienybėje – nuo darbo ir sveikatos priežiūros iki psichinės gerovės. Viena įdomiausių sričių, kur DI daro įtaką, – tai psichikos sveikatos palaikymas pasitelkiant robotus augintinius, kaip katė, šuo. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip technologiniai augintiniai gali padėti užkirsti kelią emociniams sutrikimams ar net prisidėti prie jų gydymo.
Gyvūnai – šimtmečių senumo emocinė parama
Tūkstančius metų augintiniai žmonėms teikė ne tik pagalbą, bet ir draugystę, džiaugsmą, paguodą, besąlygišką meilę bei ištikimybę. Ši sąjunga suformavo tvirtą emocinį ryšį tarp žmogaus ir gyvūno – tai daugiau nei bendrystė, tai – abipusio rūpesčio ir paramos santykis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad sąveika su gyvūnais gali paskatinti neurocheminę reakciją – išsiskiria „meilės hormonu“ vadinamas oksitocinas, kuris padeda žmogui jaustis saugiam, laimingam, atsipalaidavusiam. Todėl gyvūnai vis dažniau vertinami ne tik kaip draugai, bet ir kaip psichikos sveikatos palaikymo priemonė.
Emocinė parama ir bendrystė
Augintiniai gali būti ypač reikšmingi tiems, kurie susiduria su vienatvės, nerimo ar depresijos jausmais. Rūpinimasis gyvūnu suteikia kasdienės struktūros, atsakomybės jausmą ir tikslą – tai itin svarbu žmonėms, kuriems sunku susidėlioti gyvenimo ritmą.
Gyvūnas sukuria ryšį, kurio dažnai trūksta psichologiškai pažeidžiamiems žmonėms – šiltas žvilgsnis, uodegos vizginimas ar paprastas buvimas šalia gali tapti galingu emociniu palaikymu.
Streso mažinimas ir kitoks šuo
Sąlytis su augintiniais gali reikšmingai sumažinti streso ir nerimo lygį. Glostant šunį ar katę, organizmas išskiria serotonino ir dopamino – neurotransmiterių, atsakingų už gerą nuotaiką. Toks fizinis kontaktas, švelnus ritmiškas judesys ir gyvūno besąlygiška draugystė sukuria terapinę aplinką, padedančią atsipalaiduoti.
Šią sąvoką patvirtina ir praktika – terapiniai šunys dažnai vedami į ligonines, mokyklas ar net stichinių nelaimių zonas. Jie mažina pacientų patiriamą skausmą ir stresą, o mokyklose padeda vaikams susikaupti ir geriau jaustis. Vienas tyrimas, publikuotas žurnale „Stress and Health“, parodė, kad vos 15 minučių bendravimo su terapiniu šunimi pakanka, kad sumažėtų streso hormono kortizolio lygis (Odendaal, J. S. J., 2000).
Skatinamas fizinis aktyvumas
Ypač šunys reikalauja kasdienio judėjimo – pasivaikščiojimų, žaidimų, bėgiojimo. Tai skatina ir jų šeimininkus būti fiziškai aktyvesniais. O tai – tiesus kelias į geresnę psichinę sveikatą. Fizinis aktyvumas skatina endorfinų – natūralių nuotaikos gerintojų – išsiskyrimą. Be to, pasivaikščiojimai lauke suteikia galimybę pabūti gryname ore, susitikti kitus žmones, ištrūkti iš rutinos.
Human-Animal Bond Research instituto (HABRI) atlikta apklausa parodė, kad šunų savininkai kur kas dažniau pasiekia rekomenduojamas fizinio aktyvumo normas nei tie, kurie gyvūnų neturi.
Augintiniai terapijos kontekste
Gyvūnų poveikis mūsų gerovei jau seniai peržengė namų ribas – jis vis dažniau taikomas ir medicininėje praktikoje. Taip gimė gyvūnų padedama terapija (Animal-Assisted Therapy, AAT) – sparčiai auganti sritis, kurioje specialiai apmokyti gyvūnai padeda gydyti įvairius psichikos sveikatos sutrikimus.
Terapijoje dalyvauja ne tik šunys, bet ir arkliai ar net delfinai. Jie ypač veiksmingi dirbant su žmonėmis, sergančiais PTSS, autizmu ar depresija. Šie gyvūnai kuria raminančią aplinką, skatina emocinį atsivėrimą ir bendravimą, padeda atkurti saugumo pojūtį ir pasitikėjimą savimi.
Džiaugsmas ir atsakomybė
Kaip kadaise pasakė Voltaire’as, o vėliau pakartojo Pyteris Parkeris iš „Žmogaus-voro“: „Su didžiule galia ateina didelė atsakomybė.“ Taip ir su augintiniais – jų teikiama nauda neatsiejama nuo įsipareigojimų.
Tikrasis augintinis reikalauja dėmesio, priežiūros, laiko ir pastangų. Jiems reikia maisto, žaidimų, judėjimo, sveikatos priežiūros. Technologijos gali padėti palengvinti šias pareigas – nuo automatinių ėdalo tiektuvų ir stebėjimo kamerų iki GPS sekiklių, sveikatos stebėjimo apyrankių ar savaime išsivalančių kačių tualetų. Tačiau net ir su visa šia pagalba gyvūnas išlieka atsakomybė, kurios ne visi gali prisiimti.
Dirbtiniu intelektu valdomi augintiniai – pagalba tiems, kurie negali rūpintis tikrais gyvūnais
Nors tikrasis augintinis suteikia nepakeičiamą emocinį ryšį, ne visi žmonės gali juo pasirūpinti. Kai kurie net patys negali savimi pasirūpinti be pagalbos. Kiti gyvena vietose, kur laikyti gyvūnus draudžiama ar netinkamos sąlygos. Technologijos čia siūlo alternatyvą – robotus augintinius.
Nors šie negali visiškai pakeisti gyvo gyvūno, jie gali suteikti jautrią draugystės, emocinės paramos ir bendravimo imitaciją. Ypač pagyvenusiems žmonėms ar žmonėms su negalia tai gali būti didžiulė emocinė atrama.
Lytėjimo pojūčiai ir DI valdomi atsakai (pvz., garsai, judesiai, „emocijos“) sukuria realumo įspūdį ir padeda žmogui jaustis mažiau vienišam. Robotas augintinis nereikalauja šėrimo, vedžiojimo ar vizitų pas veterinarą, tačiau vis tiek „atsako“ į žmogaus dėmesį.
Robotų augintinių evoliucija: nuo plastiko iki emocinio ryšio
Anksčiau robotai augintiniai buvo gana primityvūs – plastikiniai, šiek tiek linguojantys prietaisai, kurie kartais vizgino uodegą, judino ausis ar sakė „au au“. Nors tai buvo smagu, tokie žaislai neturėjo jokio tikro bendravimo potencialo.
Šie robotai šuniukai, juokais pavadinti robotum canini (lotyniškai „robotinis šuo“), neturėjo gebėjimų bendrauti ar sukurti ryšio su žmogumi. Tačiau technologijos vystėsi.
Dirbtinis intelektas, ypač po tokios pažangos kaip ChatGPT ir generatyvusis DI, smarkiai išplėtė robotum canini galimybes. Dabar jie gali:
- kalbėti žmogaus kalba;
- ieškoti informacijos internete;
- reaguoti į komandas;
- bendrauti su vaikais kaip edukaciniai partneriai;
- stebėti gyvus augintinius ar net būti namų stebėjimo įrenginiais.
Pavyzdžiui, Loona – vienas populiariausių šiuolaikinių robotų šuniukų – kainuoja apie 345 eurus ir veikia kaip virtuali asistentė. Ji moka „triukų“, rodo emocijas, reaguoja į balsą bei sąveikauja su šeimininku žaismingai ir interaktyviai.
Natūralesnė išvaizda – stipresnis ryšys
Žmonės, savaime suprantama, geriau reaguoja į robotus augintinius, kurie primena tikrus gyvūnus. Todėl atsiranda naujos kartos robotai su minkštu, natūraliai atrodančiu kailiu.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – „Tombot“ kompanijos robotas šuo Jennie, primenanti auksaspalvio retriverio šuniuką. Jennie turi dirbtinį kailį (nesišeria), o naujoji versija žada dar daugiau galimybių. Nors šiuo metu Jennie 2 dar neparduodama, ją galima iš anksto užsisakyti, o kaina siekia apie 1,3 tūkst. eurų.
Šis robotas pristatomas kaip terapinis šuo, padedantis žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms susidoroti su sveikatos sunkumais.
Žvilgsnis į ateitį
Robotų augintinių ateitis žada daug žadantį proveržį. Dirbtiniam intelektui vis labiau tobulėjant, galime tikėtis, kad šie „kompanionai“ taps dar labiau panašūs į gyvus gyvūnus, gebės formuoti gilesnį emocinį ryšį su žmogumi ir net prisitaikyti prie individualių poreikių ar nuotaikų.
Tačiau ši pažanga atveria ir etikos klausimus:
- Privatumas: robotai augintiniai, ypač tie, kurie bendrauja balsu ar renka duomenis, gali kelti riziką vartotojo duomenų saugumui.
- Priklausomybė: ar žmonės gali pernelyg prisirišti prie DI augintinio ir atitolti nuo realių žmonių santykių?
- Emocinė apgaulė: jei robotas atrodo kaip tikras gyvūnas, ar jis gali emociškai manipuliuoti žmogumi? Ar tai morališkai priimtina?
Kūrėjai, politikos formuotojai ir vartotojai turės atsakingai spręsti šiuos klausimus, kad technologija tarnautų žmogui, o ne priešingai.
Išvados
Dirbtiniu intelektu valdomi robotai augintiniai žymi svarbų žingsnį technologijų srityje – jie sujungia bendrystę, edukaciją ir terapinę naudą. Nors jie niekada visiškai nepakeis gyvo augintinio unikalumo, jų teikiama nauda žmonėms, negalintiems pasirūpinti tikru gyvūnu, yra akivaizdi.
Technologijoms tobulėjant, augs ir šių robotų palydovų galimybės. Tinkamai panaudoti, jie gali tapti tikra emocine atrama, ypač tiems, kurie jaučiasi vieniši, serga ar yra socialiai izoliuoti.
Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir žmogiškųjų vertybių. Juk net ir su dirbtiniu intelektu, empatija ir rūpestis išlieka mūsų – žmonių – atsakomybė.
